Naujienų Srautas
Artėjant prie 2009 m. pabaigos, atrodo, pasaulio ekonomika ima atsigauti. Trečiajame ketvirtyje, rodydama
geriausius rodiklius per dvejus metus, JAV pagaliau sugrįžo prie augimo, Indija parodė įkvėpiantį 7,9 proc. augimą,
o rezultatai iš mažojo Taivanio, kurio ekonomika buvo viena labiausiai globalinės recesijos paveiktų ekonomikų,
tokie įspūdingi, kad vienas ekonomistas džiugiai pranešė, jog sala „atgavo savo žavesį“. Akcijų rinkos, be vienur ar
kitur pasitaikančio trumpalaikio nuosmukio, iš principo klesti. Atrodytų, kad per šį Padėkos ir švenčių sezoną yra
puiki priežastis būti dėkingiems ir linksmiems.
Arba ne. Beveik neabejotina, kad tai, kas blogiausia, jau yra praeityje, bet tai dar nereiškia, kad baigėsi pati
krizė. Ateityje glūdi daugybė neišspręstų problemų, politinių iššūkių ir, be jokios abejonės, tolesni siurprizai.
Nedarbas išlieka svarbia globaline problema ir ši problema dar gali pagilėti; ekonomikos pagyvėjimą persekioja nuo
bumo metų išlikęs perteklinis gamybos pajėgumas, o su recesija kovojančios drastiškos skatinimo programos kuria
naujus potencialių problemų meniu. Lapkričio mėn. Londone sakydamas kalbą Tarptautinio valiutos fondo vykdantysis
direktorius Dominique Strauss-Kahn teigė, kad „audra praėjo“, tačiau „pasaulinė ekonomika išlieka laukimo būsenoje –
stabili, kylanti, bet vis dar labai pažeidžiama.“. Ir pridėjo: „Kol kas viskas yra labai neaišku.“
Tai tapo akivaizdu lapkričio 25 dieną, kuomet miestas-valstybė Dubajus šokiravo pasaulinę investuotojų bendruomenę
iš savo kreditorių, uostų ir nuosavybės konglomerato Dubai World prašydamas šešių mėnesių apmokėjimo sustabdymo savo
beveik 60 milijardų dolerių įsipareigojimams. Netikėtumas kirto akcijų rinkoms Azijoje ir JAV, priversdamas
investuotojus kovoti dėl tokių saugių prieglobsčių kaip JAV doleriai. Nuo tada ekspertai ėmė spėlioti, ką Dubajaus
skolos krizė gali reikšti pasaulio ekonomikai. Kai kurie mano, kad ši problema yra ne daugiau nei didelis
nekilnojamojo turto bankrotas. „Aš nesuprantu, kodėl iš to daroma tokia didelė problema“, – rašė Londono ekonomikos ir
politikos mokslų mokyklos ekonomistas William Buiter. Kitų manymu, Dubajaus krizė yra galimas naujos globalinės
krizės stadijos kulminacinis taškas – ženklas, kad daug įsiskolinusios suverenios valstybės gali turėti problemų
finansuodamos savo biudžeto deficitus. Amerikos banko (BofA) Merrill Lynch strategai ataskaitoje teigė, kad
„negalima atmesti – kaip išliekamosios rizikos – scenarijaus, pagal kurį tai išsiplėstų iki didžiulės suverenių
valstybių nesugebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų problemos, atsikartosiančios viso pasaulio kylančiose rinkose.“
Tai iš tiesų gąsdinantis dalykas, bet neatrodo, kad blogiausio scenarijaus variantas pildosi. Centrinis Jungtinių
Arabų Emyratų bankas pažadėjo, kad šalies bankams suteiks naują likvidumą ir jau kitą dieną Azijos akcijos rinkos
ėmė kilti. Kita vertus, Dubajaus nesėkmė yra kaip tik tas pavojingas nežinomasis, kuris, net vykstant bendram
ekonomikos pagyvėjimui, vis dar gali kilti iš finansų krizės. Finansų krizės keičia žaidimo taisykles, ypač kai tai
susiję su tuo, kas lemia, kaip, kur ir kam keliauja pinigai. Bankininkų ir investuotojų rizikos supratimas gali
keistis – bet to pokyčio poveikis dažnai yra uždelstas ir ne taip lengvai nuspėjamas.
Pavyzdžiui, paimkime 1997 m. Azijos finansų krizę. Didžiausia Pietų Korėjos nesėkmė – didžiulės Daewoo Group
žlugimas – įvyko po dviejų metų nuo krizės pradžios, kuomet jau buvo sugrįžęs normalus ekonominis augimas. Krizė
pakirto esminį pertvarkyto bankininkystės sektoriaus ir reformų siekiančios vyriausybės pasiryžimą remti šalies
išpūstas ir finansiškai neatsakingas kampanijas. Daewoo problemos kilo dar prieš Azijos krizę, bet žlugimas įvyko
tik po jos.
Faktas yra tas, kad pasaulio ekonomika vis dar slegiama bumo metais sukurto sunkaus bagažo ir šioms problemoms
išspręsti gali reikėti ne vienerių metų. JAV vartotojai dabar sprendžia savo skolų sukeltas problemas, kurios gali
dar labiau pablogėti, jei ir toliau didės nedarbas. Nors kreditinių kortelių neišsimokėjimas Jungtinėse Valstijose
spalį sumažėjo, prasižengimų ar pavėluotų įmokų didėjo – ir tai yra ženklas, kad finansų firmos ateityje gali
tikėtis didesnių praradimų. Japonija, kuri trečiajame ketvirtyje patyrė didžiausią augimą per dvejus metus, dabar
susiduria su bjauria defliacijos problema – rodiklis, kad ekonomika kenčia nuo perteklinio gamybos pajėgumo.
Finansinę kompanijų sveikatą gadinančios krentančios kainos gali lemti lėtesnį augimą ir dar didesnį darbuotojų
atleidimą. „Nesenas kainų kritimas nėra teisingas ir kelia nerimą“, – neseniai teigė Japonijos finansų ministras
Hirohisa Fujii.
O prie senų problemų dar prisideda ir naujos. Vis labiau nerimaujama, kad visame pasaulyje centrinių bankų vykdoma
laisva monetarinė politika lemia potencialiai destabilizuojantį nuosavybės ir akcijų kainų kilimą. „Pasauliui
atsigaunant akcijų burbulas gali būti kitas pažeidžiamas taškas, vėl grasinantis sunaikinti pragyvenimo šaltinius ir
milijonus įkalinti skurde“, – neseniai Financial Times rašė Pasaulio banko prezidentas Robert Zoellick. Brokerių
grupės CLSA nekilnojamojo turto rinkos analitikė Nicole Wong teigė, kad Honkongas dėl menkos pasiūlos ir lengvų
pinigų kombinacijos nekilnojamojo turto sektoriuje gali neišvengiamai judėti prie „kito bumo ir bankroto“.
„Atsakymas į klausimą, ar Honkonge gali būti nekilnojamojo turto burbulas, yra taip“, – sako ji.
Netgi tos valstybės, kurios atrodytų klesti per recesiją, yra persekiojamos įmantrių politinių galvosūkių. Po to,
kai Kinijos bankai, kovodami su globaliniu nuosmukiu, ėmėsi didžiulio skolinimo, lapkričio pabaigoje Kinijos bankų
kontrolieriai perspėjo, kad jie privalo atitikti privalomus kapitalo reikalavimus arba tikėtis sankcijų, o tai yra
aiškus ženklas, kad Pekinas nerimauja dėl galimų savo skatinimo programos pasekmių. Kinija taip pat susiduria su
sudėtingu pasirinkimu dėl savo valiutos režimo. Vyriausybė vis labiau yra spaudžiama JAV ir Europos Sąjungos
padidinti juanio vertę, tačiau politikai nerimauja dėl neigiamo poveikio, kurį tai gali padaryti su sunkumais
susiduriančiam eksporto sektoriui. Kinija primena „plaukiančios anties stebėjimą“, – sako neseniai išleistos knygos
„Kinija ir kredito krizė“ (China and the Credit Crisis) autorius Giles Chance. „Paviršiuje atrodo neblogai, tačiau
po vandeniu viskas kiek chaotiška“.
Ši metafora galėtų aprašyti visą pasaulio ekonomiką. Prasidėjęs atsigavimas slepia didžiulį chaosą. Tikėkimės, kad
antis plauks ir toliau.
Parengta pagal time.com
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
